žavėtininkas

žavė́tininkas (-nykas), -ė smob. (1) K.Būg, RŽ, FrnW, OGLII289, NdŽ; Sut, G122, Lnk žr. žavėtojas: Prisuokė muni vyras važiuoti pry žavė́tininko J.Jabl(Ms). Tėvai anos buvo aptarami aba vagys, žavėtininkai brš. Tas šešpirštis yr žavė́tininkas Kl. Nelaboji žavėtininkė tura plačią valdžią LMD(I). Žemaičiai vadino tus kur[š]ius lybiešiais kaipo garsius žavėtinykus S.Dauk. Bet baugštiems ir netikintiems…, žavėtinykams, ir kloniojantiems balvonams, ir visiems melagiams, dalis jų bus ežere degančiame ugnimi ir siera GNApr21,8. Ir taip raštinykas, pradžioje 11-tojo amžiaus gyvenąs, rašo: pilni jų kiemai yra kunegų, žynių, burtinykų, žavėtinykų, zokanykų apdare (=apdaru) S.Dauk.